Dienoraščiai

Feiknjusai

Pavasaris čia pat. Tai tiesa. Katinas laimingas (bent nepasako, kad nelaimingas), tarptautinė politinė situacija tragikomiška. Šiaip, labai daug esminių visomis prasmėmis pokyčių  mano aplinkoje.

Atsiprašau Monikos už neskirtą dėmesį dėl 1001...Tikrai, nebuvo deramų galimybių. anikaip.

O nuotraukoje - Tauragėje arktinis šaltis.

Vieno "vilko" istorija 1

Gruodis toks savotiškas mėnuo. Tiek gamtoje, tiek namuose. Gamtoje gruodį ir žiemos ir pavasario gaunam. Tą naktį dirbau ilgai. Gal net per ilgai, nes pradėjau girdėti visokius garsus. Užsilipau ant stalo savo studijoje. Atsidariau stoglangį. Lauke tylu, tik šviečia lauko šviestuvai, sureagavę į judesį. Šuo neloja. Dūšelės blūdija, pamaniau. Užsidegiau žvakę ir toliau darbavausi.

Atsiųsk man...

Pakliūtum dabar, tikrai į atlapus kibčiau. Nu šitaip be perspėjimo! Žinai, nu čia jau virš visko. Bent perspėjęs būtum...O dabar. Man vis dar šokas. Nu tikrai, gautum velnių kaip reikiant. Ir kaip dabar jaustis? Aš net nežinau kaip jaustis. O kaip durna buvo žliumbti...kad tu žinotum kaip bandžiau nustoti ir kokių tik kvailų minčių sau nekišau, kad nebliaučiau...

Saugoti...

Pasisiuvu suknelę. Norisi kaip mažam vaikui "mama, pažiūrėk, matai, kaip aš moku.." Nusilakuoju nagus. Ryte atsikeliu anksčiau, dušas, pusryčiai, makijažas. Kaip aš atrodau? O, šitos pėdkelnės šūdas. Ok, greituoju būdu, nusipirksiu kitas. Aha, cool, kaip tik nuolaidos. Susirenku užsakytus darbus, paimu kelias smulkmenas mamai...Ir į kelią. 

Beždžionių planeta

 Švarios technologijos, ekonomiškumas, ilgaamžiškumas ir patikimumas turi būti visko, kas gaminama vartotojui pagrindu. Štai, Klaipėdoje su holivudine pompastika atidarė naują silberauto saloną, o trikampė merso žvaigždė ant stulpo konkuruos su  "Sveiki atvykę į Švyturio šalį!". Tiksliau, reprezentuos miestą kitu kampu.

Pyzdausko greitintuvas

Kai sakoma "Dirbtinis intelektas", neklausykite, neskaitykite, nematykite jų transliacijų: tai tik mėlyna šviesa šviesofore (ar tokių būna? Būna, bet tik geležinkelyje). Dirbtinio intelekto kol kas nėra. Ir Dievas pats savęs nemato. Taip ir mes, žmonės, kuriame savo pasaulėlius, panašius į save. Pradedant vaikais, baigiant  "24 valandomis".

Išvakarės

Vandens katilas bažnyčioje. Malkos ugniai užkurti. Katės sočios. Grindys švarios. Margučiai nemargi, bet cibulių lukštų nuovire pamirkyti. Orkaitės čia nėra, tad mėsos maximinės. Užtat krienai "naminiai". Žodžiu, švęsti pasirengta. Su prisikėlimu. Ir su pavasariu. Dieviškumo savyje neieškokim. Ieškokim žmoniškumo.
Žalia Rūta - kažkur vidury Lietuvos.

Jūra, katės...

Mes tie, kurie žydų žemėje per Šabą kiaulės kūną dešrų pavidalu ėdėm. Mes skūpūs keliautojai (vis dar krūpteliu prisiminusi mėsainį ir kavą už 25 eurus). Mes tie, kuriems jūra buvo šilta. Kuriems Negyvosios jūros vanduo... ne, čia kaip kam. Kam šypseną kėlė, kam graužė. Mes tie, kurie nebuvo piligrimai (Betliejuje nuolatinės Kalėdos, ant stačiatikių lampadų kalėdiniai stikliniai bumbulai).

Nemirtingumas: prakeiksmas ar amžina palaima

Tokia antraštė užkliuvo Delfyje. Pagalvojau "la fa"  - norėčiau. Tik įsivaizduokite, kiek visko spėčiau nuveikti. Ir nereikėtų graužtis dėl patinginiavimo, ligų, kad štai laikas eina, o aš nieko nenuveikiau. Spėčiau apkeliauti mūsų nuostabią planetą, pažiūrėčiau filmų, kiek knygų perskaityčiau!

Europa išdavė savo tapatybę

Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis mano, jog pabėgėlius iš tiesų tikslingiausia būtų vadinti "atbėgėliais", kurie ne tik nesistengia pritapti prie kitos kultūros, o atvirkščiai - primeta savąją. Dėl kokių priežasčių šie žmonės palieka savo tėvynę? Ar karas - tai tik priedanga, norint pasiekti turtingiausias Europos šalis?

Moralė, teisė ir kitos nesąmonės. Dilema, atsakant Rūtai

Pirmiausia, ši tema išprovokuota Rūtos komentaro, kuriame ji teigia, kad norma 
(nesvarbu teisinė ar moralinė) visada yra GĖRIS. Antra, ši tema BUVO. Deja, iš Zebros klubų ji 
dingo taip pat sėkmingai, kaip ir mano temos iš čia. Tačiau, kas ją skaitė, žino mano mintis 

Puslapiai

Užsiprenumeruoti RSS - tinklaraščiai