Atsargiai - įvaikintas!

Netrukus  prasidės įvairių vaikus gelbėti raginančių akcijų virtinė. Reklamos apie globą, įvaikinimą. Iš pažiūros tai taip kilnu ir gražu nors verk. Deja, kiekvienas reiškinys  kaip ir lazda, turi du galus. Vienas jų idealizuojamas, gražusis momentas. Vaikas išgelbstimas iš kažkokio blogio lopšio... Tėvais tapę žmonės be proto laimingi. Idilė. Kita, nutylima  pusė -  sunkumai. Psichologiniai ir ne tik. Įdomu, toms šeimoms skiria psichologo konsultacijas? Gal. Bet anuomet...
Tai istorija iš tų laikų, kai įvaikinimas nebuvo reklamuojamas. Kai jis buvo slepiamas. O jei irišlįsdavo viešumon, tai likdavo kaip savotiška vieša paslaptis. Tai mano draugės istorija. Ji man kaip mano, išjausta, išgyventa. Tą draugę pamenu tiek, kiek apmenu  save, gal nuo dvejų ar trejų metukų.

Papasakosiu keletą momentų. Manau, pasakojant pirmuoju asmeniu, bus lengviau  sukelti empatiją.

 

„Tu iš internato“ – erzinasi kiemo vaikai. Aš gal ketverių mergiotė. Nepėsčia. Atsikertu: „Patys jūs iš internato“.  Tie nerimsta – „Tavo seserys iš internato“. Vėl atkertu, kad jų pačių broliai ir seserys tokie. Nekreipiu dėmesio. Jiems tada nebeįdomu, daugiau niekas nieko nebesako. Tėvams nepasakoju. Nereikšminga smulkmė.

 

„O tavo čia ikrai netikri tėvai?“ Gal trečioje klasėje klausia klasiokė.  Pažiūriu kaip į gerokai trenktą ir atšaunu, kad kažkas jai pamelavo. Kitą dieną klasiokė vėl neatstoja, ji klaususi tėvų, o šie tik patvirtinę. Grįžus paklausiu mamos, kodėl manęs tokių dalykų teiraujamasi. Mama susinervuoja ir pagrasina  teismais. Nesureikšminu ir nesuvokiu prie ko čia teismai, jei ji vistiek mano mama.

 

Kai buvau paauglė, žiūrėdama pirmąsias muilo operas mama vis verkia. Ten rodo, kaip pametė vaiką, o jį kažkas rado ir įsivaikino. Kažkas panašaus. Tada kažkodėl mane apsėda mintys, kad gal vaikystėje  vaikai buvo teisūs. Paklausiu savo seserų. Viena jų vyresnė 7, kita 10 metų. Teoriškai abi turėtų atsiminti, jei netyčia tai tiesa. Deja, jos patvirtina tą teiginį. To nevalia niekam pasakoti, tai tėvų  paslaptis.
Lyg tyčia, praėjus keliems mėnesiams po to pokalbio į mūsų namą atsikrausto nauji kaimynai. Mama labai mėgsta bendrauti, netrunka su jais susipažinti. Už savaitėlės, kai susidraugauju su naujų kaimynų vaikais, klausia jų jauniausiasis ar tikrai aš įvaikinta. Šįsyk aš jau žinau. Bet apsimetu, kad pirmąsyk girdžiu ir klausiu iš kur jis ištraukė tokią informaciją.  Jis papasakoja nugirdęs mano mamos ir jo močiutės pokalbį. Tada jau paskau jam, jog viską žinau ir prigrasinu neišsitarti, jog žinau.

Kiekvieną vakarą atsigulus verkiu. Man labai liūdna, kad man meluoja, kad nežinau, kas melas ir kas tiesa. Man sunku ir aš norėčiau tuo pasidalinti. Bet aš negaliu. Tėvai  kad ir mylintys, bet jų prisibijau. Jų paslaptis tampa mano paslaptimi. Jaučiuosi labai vieniša... nežinau ar galiu kuo pasitikėti. Paauglystės hormonai tikriausiai paaštrina emocijas.

Vieną dieną kyla „uraganas“. Mama verkia, šaukia, kaip aš galėjau pagalvoti, kad ji ne mano mama. Tuoj pat iš stalčiaus ištraukia gimimo liudijimą ir pamojuoja juo man po nosimi.  Visa audra baigiasi namų areštu ir uždraudimu bendrauti su kaimynų vaikais. Pasirodo nugirdo kaimyno močiutė mūsų paauglišką pokalbį ir  atraportavo mano mamai.  Kaimynas man buvo labai geras draugas, nes jis savo tėčio nepažinojo. Kažkada jo patėvis vedė jo mamą ir davė savo pavardę. Tik skirtumas – mano draugas tai visada žinojo.

Nuo tada įvaikinimo tema draugės namuose nebeliečiama.

„Mano tėvas neleidžia su tavimi draugauti, nes tu iš vaikų namų“ toks buvo mano pirmosios meilės pasiteisinimas.  Mes taip gražiai draugavome iki jo tėvas nepasigilino su kuo sūnus susitikinėja. Susitikinėjome slapčiomis dar trejus metus.. Bet buvo nežmoniškai skaudu. Kuo aš kitokia, kodėl aš antrarūšė? Juk aš to nesirinkau L

Studijų metais vis kažkas sugalvodavo paklausti, ar tiesa, kad aš... Kodėl visiems taip rūpi? Kodėl jie su pasimėgavimu žiūri, kaip man skauda?

 

Įtėvių namus draugė aplanko tik švečių metu. Ištekėjo ir išvažiavo iš Lietuvos.
Kiekvienais metais grįždama Lietuvon ir žiūrėdama Išsipildymo ir kitas akcijas, ji guodžiasi man, kad nesusitvarko su tais jausmais, kurie anuomet buvo be galo ryškūs. Ji jaučia dėkingumą savo įtėviams. Bet negali jiems padėkoti. Ji juk „nežino“, kad yra įvaikinta. Tuo pačiu ir pyksta ant savo augintojų, ji taip ir neišmoko tikėti žmonėmis.  Visada ir visur  įžvelgia melą. Pati vis dar neturi vaikų, bet atmeta bet kokias įvaikinimo galimybes.   

***

Žmonės kažką reklamuodami ar siūlydami turėtų būti atsargesni. Nesąžininga nušviesti įvaikinimą vien iš gražiosios pusės. Taip, tai nerealiai kilnu. Tik kodėl nutylimi visi „bet“?  O ir žmonės apsiprendę priglausti vaiką, turėtų gerai apsvarstyti savo taktiką, kad nepadarytų  daugiau žalos nei naudos.

Ir galiausiai, pasvarstymas „moraliajai“ visuomenei, kodėl į vaikintą vaiką žiūrima kitaip? Dabar gal tas požiūris keičiasi.  Bet kodėl jis toks negatyvus buvo anksčiau? 

 

Komentarų: 3

Si

Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Ir apie žmogų pažinimą susikonstruoja pagal jo šeimos istoriją. Yra tame racijos, nes oi, kiek daug tėvų neišspręstų užduočių mes gaunam grynai per biologinę liniją ir paskui nesąmoningai imam jas vykdyti. Jei sąmonė laiku neįsijungia, tai vaikas automatiškai kartoja nevykusius tėvų scenarijus. Tai va šito ir bijo tie, draudžiantys draugauti su įvaikintais, nes tai, kad prireikė įvaikinimo rodo, jog kažkas su to vaiko tikrųjų tėvų scenarijais ne taip. Iš čia ta neracionali aplinkinių baimė, sukelianti tam vaikui, kuriam taip atsitiko, prie viso situacijos sunkumo - dar aibes bereikalingų papildomų rūpesčių. Kaip ir įtėvių perdėtas noras slėpti. Iš tikrųjų, kaip tam vaikui išsiugdyti tikrą pasitikėjimą kuo nors, jei patys artimiausi nepasitiki jo sugebėjimu teisingai reaguoti į tiesą, nepasitiki savimi - kad išliks mylimi kaip tėvai. Ojojoj, kiek čia abiems pusėms darbo...

Monika

Ko gero iš to vaiko tikimasi kažko blogo. Juk kokie tėvai gali savo vaiką numesti? O kokie tėvai, tokie ir vaikai - dažnai sakoma.. Bet toj pačioj šeimoj pasitaiko, vienas vaikas auksinis, o kitas gyvas velnias. Tai gal išankstinės nuostatos ir bereikalingos. 

Bigudukas

Niekas negali pabuvoti kito zmogaus kailyje.bet suauges vis tik turetu nuoskaudas apmalsinti,juk buta sviesiu ir geru dienu,nebent iteviu namuose ziauriai salta buta.
O taip pasake,nepasake ne cia problema,kazkur kitur.
Taip,visuomenes zvilgsnis i vaiku namu aukletinius ne koks,suaugusiu zmoniu poziuris etiketizuoja. Buvo klase vaiku namu aukletiniu,tai jie labiau nurasomi buvo paciu mokytoju,o po to ir vaikai vaikus badydavo.
Buk geras, gerutis, neklausysi, vesim i vaiku namus, ne tik cigonams vakarienei.
O ivaikintas vaikas,jei jis papuole i gera terpe, turetu dziaugtis tuo.
O patycios,plepalai buvo ir bus ar tu zvairas,ar kuprotas,ar klisas butumei

Komentuoti