O žiurke!

Laukinės (nors, kiek tos laukinės likę- beveik visa sužmoginta) gamtos "mylėtojams" norėčiau priminti, kad jų gerbūvis atvirkščiai proporcingas tokių mažų gyvūnėlių populiacijai. Žiurkės elektros įrenginiuose nėra naujiena. Niekas nežino, kas jas traukia link srovėlaidžių dalių, juo labiau, kad ten jokios šilumos nerasta. Nei maisto. Visi trys žiurkiukai apsikabinę varines šynas pasiryžo kolektyviniam suicidui. ir tai daro gyvūnas, kuris per milijonus metų prisitaikė nesuvokiamai sudėtingomis sąlygomis išgyventi, mokytis ir daugintis. Tas paskirstymo skydas, kuriame tos mažylės nusitrenkė- labai svarbus. Neaiškinsiu detalių, bet nepagražindamas pasakysiu, kad nuo panašių įrenginių būklės priklauso kelių dešimčių žmonių gyvybės. Panašių dalykų yra buvę jūroje, kai niekaip per štormą nepavyko "užkurti" antro generatoriaus, nes laivui pritrūko galios. O visos bėdos kaltininke pasirodė esanti ...žiurkė, kuri savo kūnu užtrumpino šynas, tuo priversdama suveikti apsaugos aparatūrą, kuri ir neleido paleisti generatoriaus. Laive -75 žmonės, 1000 tonų žuvies ir didžiulės viltys ateičiai. Taigi, galima prieštarauti, kad reikia imtis saugumo priemonių, įrenginius konstruoti taip, kad jie būtų sandarūs. Tai nerealu. Žiurkės pragraužia net betoną. Aš rūsyje turėjau išmušti seną betono dangą, ,kuri per 40 metų žiurkių dantims tapo įveikiama, ir užpylus stiklo šukių betonuoti storiau, tvirčiau. Padėjo, kol apsižioplinęs palikau nakčiai rūsio langelį, per kurį sugužėjo nauja šeimynėlė. O dabar apie žmones: Paskutinėje foto -Kretinga, Bajorai. Normalių namų kvartaliukas, su puikiomis šiukšliadėžėmis ir žiurkžmogiais, kurie šika ten pat, kur gyvena. Apie asbestocementinę dangą- šiferį žino visi- mikroskopinės asbesto adatėlės mechaniškai pažeidžia suvisam plaučius, sukeldamos plaučių vėžį. Tiesa, nuo kelių ar keliolikos lakštų , jei jų netrinsi ir nekvėpuosi jų dulkėmis nieko neatsitiks, tačiau žmonių požiūris viską pasako- šiandien šiferis pakelėje, o rytoj? Kažin, ar tie žmonės rūšiuoja savo egzistencijos atliekas- šiukšles. Iki Kretingos (lyg ir šalia Klaipėdos), matyt, gamtosaugai, kaip šio rašinio autoriui iki Šanchajaus. Bet tiek to, žmonės gal pasitaisys, gavę baudą ar nušvitimą iš aukščiau, bet žiurkės? Apie ką dienoraštis? Šiaip, testas. Gero vakaro skaičiusiems.

Komentarų: 4

Žalia rūta

Dėl žiurkių nieko negaliu pasakyti, o žmonės - žinau tokių. Iš savo namų, iš kiemo šiukšles bet kur ištempia, ir viskas gerai. Sako - "o pas mane tvarkinga, jokio šiukšlyno nėra". Dar tokiems ypač smagu kaimynui po langais ką nors numesti. Baudos? Na, sumokės, ir šiukšlins toliau, bet jau atsargiau. Manau, kad pas juos smegenyse kažkas negerai susijungia. Anomalija kažkokia.

Monika

Hm, jei jos ėda betoną, tai gal joms ir tie varžtai, laidai skanėstu pasirodė. Gi be reikalo tikrai nelįs. 

O žmogus, beviltiškai sunkus variantas. Rytuose daug mačiau. Ištaigingas viešbutis arba namas, o už tvoros pats velnias sprandą nusisuktų. Aš netikiu žmogaus gebėjimu keistis, pasitaisyti. Nebent laikinai. O su visam... be šansų. Nesileisiu į smulkmenas. Bet, kas šiukšlino, tas ir šiukšlins. Gal ne pačiu didžiausiu mąstu, bet... 

Žalia rūta

kažkaip pagalvojau, kad juk ir žiurkės nėra visos vienodos. Kaip žmonės. Galime kalbėti apie žmones kaip visumą - protingą, kuriančią įvairiuasias technologijas ir pan., ir galime kalbėti apie kokį vieną žmogų kaip apie visišką mulkį. Tad gal čia tos žiurkės ekstremalės, kaip kokie britvų jaunuoliai, lekiantys miesto gatvėmis, ieškantys savo mirties?

Komentuoti