Kaimo svajokliai arba kodėl nėra rusiškų fizikinių dydžių pavadinimų.

Šiandien, jei vadovautis sovietiniu politiniu ar kitokiu kalendoriumi - Kosmonautikos diena.

Viskas lyg ir nieko, bet mano asmenines aistras pakurstė straipsnis Lrytas.lt.

Negerai darau, kad be leidimo kopijuoju. Bet tai - lankytojų patogumui.


Nutylėta tiesa apie J. Gagarino skrydį ir kitos klastotės

 

 

Balandžio 12-oji Sovietų Sąjungoje, o vėliau ir Rusijoje, minima kaip Kosmonautikos diena. Būtent tą dieną 1961 m. į orbitą pakilo Jurijus Gagarinas – milijonų SSRS piliečių dievukas, vėliau žuvęs nelabai aiškiomis aplinkybėmis.

Savo kosminės programos laimėjimais sovietai ypač didžiavosi. Raudonoji žiniasklaida nuolat gyrėsi neregėtais moksliniais atradimais ir tobuliausiomis kosminių tyrimų technologijomis, bet ar iš tiesų viskas buvo taip, kaip piešė sovietų propaganda?

Vyresnysis Rusijos mokslų akademijos specialistas ir technikos mokslų kandidatas Gelijus Nobelio komitetas ir užsienio mokslininkai labai užjautė mūsiškius. Jie puikiai suprato, kaip sunku dirbti totalitarinėje šalyje, todėl kartais suteikdavo premijų, kurios, mano galva, buvo ne visai pelnytos.Salachutdinovas iš esmės sužlugdė savo karjerą pradėjęs narplioti šventus sovietinės, o dabar ir Rusijos mokslo istorijos mitus.

Interviu žurnalui „Ogoniok“ G.Salachutdinovas papasakojo apie falsifikacijas rusų ir sovietų technikos mokslo istorijoje. Nuo kosminių programų ir rusų kosmizmo tėvu vadinamo Ciolkovskio iki žemiškesnių techninių atradimų istorijos.

Pateikiame sutrumpintą pokalbį.

Užsiimate gerai dokumentuota, ramia istorijos sritimi – technikos mokslo istorija. Ir staiga tokie skandalai! Kaip prasidėjo jūsų, kaip istoriko, kelias?

– Viskas prasidėjo 1984 metais, kai apsiėmiau tirti pasaulinės kosmonautikos istoriją. Pasirodė, kad visa mūsų šalies kosmonautikos istorija yra suklastota.

Mūsų istorija remiasi į legendą, kad įtemptų varžytuvių su JAV metu Sovietų Sąjunga garbingai laimėjo kosmoso užkariavimo lenktynes paleisdama pirmąjį palydovą ir t.t. Niekas to nežino – tai kruopščiai slepiama, kad dar 1946 metais Verneris fon Braunas, vokiečių raketos „Fau-2" tėvas, amerikiečiams pasiūlė pirmojo dirbtinio žemės palydovo paleidimo projektą.

Amerikiečiai jį atmetė pasvarstę, kad jokio karinio pritaikymo palydovas neturi. 1954 m. V.fon Braunas vėl siūlė paleisti palydovą, amerikiečiai vėl atsisakė. 1957 metais V.fon Braunas trečią kartą kreipėsi su tuo pačių pasiūlymu ir trečią kartą išgirdo neigiamą atsakymą.

O jis jau buvo sukūręs raketą! Ir štai 1957 m. spalio 4 d. savo palydovą paleidžia SSRS. Amerikiečiai patenkino V.fon Brauno prašymus tik po mūsų Laikos (šuns, kuris skrido į kosmosą. – Red.) skrydžio į kosmosą.

Bet vis dėlto pirmasis palydovas buvo mūsų!

– Taip, pirmasis ruošinys buvo mūsų, tačiau visi moksliniai palydovai buvo amerikiniai. Pirmasis ryšių palydovas – amerikiečių, navigacinis – amerikiečių, meteorologinis – irgi amerikiečių. Pirmoji orbitinė stotis – amerikiečių.

Pirmasis grįžtantis sparnuotas aparatas – jų. Pirmieji žmonės Mėnulyje – iš Amerikos. O mūsų raketa N-1, kurią ruošė skrydžiui į Mėnulį, bandant ją paleisti sprogo net keturis kartus.

Amerikiečiai žengė praktiškumo keliu, o mes tik simbolius į kosmosą leidome. Pirmąjį ruošinį – palydovą, pirmą iki ašarų išgąsdintą moterį. Baisu. Juk pirmieji skrydžiai – tai idiotizmas. Grįžimo tikimybė sudarė 50 proc.

Skrendant J.Gagarinui buvo rimtai baiminamasi, kad nesuveiks stabdymo variklis. Tuo tikslu aparate buvo sudėtos vandens ir maisto atsargos dešimčiai dienų. Buvo manoma, kad per tą laiką jį sustabdys atmosfera ir aparatas nukris.

Tačiau J.Gagarinas pakilo aukščiau numatytosios orbitos. Nesuveikus stabdymo sistemai kosmonautas žūtų. Jam neužtektų vandens ir maisto atsargų iki tol, kol aparatas sulėtėtų savaime. J.Gagarinui buvo skirta atlikti gyvo simbolio vaidmenį. Šuniuką pasiuntė į kosmosą, dabar reikėjo žmogaus...

Mūsų kosmonautikos istorijoje daug falsifikatų. Kad ir su tuo pačiu J.Gagarinu. Spaudos konferencijoje žurnalistai jo klausia: kaip jūs nusileidote? Parašiutu ar laivo kabinoje? Ir pirmasis mūsų kosmonautas pradeda išsisukinėti. Sako, kad vyriausiasis konstruktorius numatė abu nusileidimo variantus. Tiesiogiai neatsakė į klausimą.

O koks skirtumas?

– To reikėjo tarptautiniam rekordui pasiekti. Tarptautinė aviacijos federacija įskaitydavo nuotolio rekordą tik tuo atveju, jei pilotas nusileisdavo laivo kabinoje. Ir ką jus manote? Ėmė ir apmulkino visą pasaulį paskelbę, kad J.Gagarinas nusileido kabinoje.

Iš tiesų jis katapultavosi iš kabinos ir nusileido parašiutu. Bet juokingiausia, kad po kelerių metų mūsiškiai sukūrė laivą „Voschod-1“, kuriame kosmonautai iš tiesų galėjo leistis kabinoje.

Sovietai oficialiai paskelbė, kad pirmąkart istorijoje žmonės minkštai nusileido laivo kabinoje! Visiškai pamiršę, kad prieš kurį laiką JGagarinas jau „leidosi“ kabinoje.

Sovietai garsėjo akių dūmimu...

– Kosmonautiką stengtasi priderinti prie politikos. Nikita Chruščiovas asmeniškai parinko laiką Titovo skrydžiui, kad jo šešėlyje tyliai pastatytų Berlyno sieną. Raketų skandalas Kuboje keistai sutapo su V.Tereškovos skrydžiu.

Mes nuolat melavome. Pavyzdžiui, paleidus antrąjį palydovą prabėgus lygiai parai po pirmojo paleidimo, orbitoje jie atsidurtų šalia. Mes tai padarėme ir visam pasauliui pradėjome trimituoti, kad mūsų pavyzdiniai aparatai geba suartėti orbitoje. Amerikiečiai buvo šokiruoti: rusai sukūrė orbitą gebančius keisti laivus!

Paskiau mes į vienvietį kosminį laivą suvarėme tris kosmonautus. Jie ten kone vienas kitam ant rankų tupėjo. Kad jie tilptų, teko nuimti skafandrus ir demontuoti katapultavimosi krėslą.

Užtat amerikiečiai aikčiojo: rusai jau gamina kosminius laivus grupiniams skrydžiams! Jiems net nešovė mintis, kad tai miglos pūtimas į akis, kad žmonės skrido „nuogi“ – kaip patrankų mėsa...

O kai visos aferos paaiškėjo, amerikiečiai mūsų kosminę programą praminė technologine sofistika.

Kas buvo po to, kai perrašėte oficialią kosmonautikos istoriją?

– Po to ėmiausi K.Ciokovskio. Jo istorija taip pat visiškai suklastota.

Kaip tai nutiko?

– Dėl revoliucijos. Prieš tai mokslinėje visuomenėje Ciolkovskis buvo žinomas kaip pseudomokslininkas ir pseudoišradėjas. Prieš jį pasisakė Žukovskis, Vetčinkinas, Rusijos imperatoriškoji technikos draugija. Kas išgelbėjo šį mažai išsilavinusį svajotoją? Ogi tai, kad 1921 metais Leninas pasirašė potvarkį, kuriuo Ciolkovskiui paskirta premija. Galima sakyti, visiškai atsitiktinai, tačiau tai ilga istorija.

Taigi Ciolkovskis buvo apdovanotas už „ypatingus nuopelnus aviacijai“, tačiau ėmęs tyrinėti jo darbus su siaubu pastebėjau, kad šis „mokslininkas“ nesugebėjo be klaidos išvesti nė vienos formulės.

Vienintelė teisinga formulė, kurią visi kažkodėl priskiria Ciolkovskiui, iš tiesų priklauso Meščerskiui. Ir net, griežtai kalbant, ne tiek jam. Penkiasdešimt metų prieš Ciolkovskį ji buvo žinoma Kembridžo universiteto studentams.

Žinau, kad Ciolkovskis sirgo šizofrenija. Teko susidurti su jo „filosofiniais“ darbais.

– Ciolkovskis rimtai sirgo, pats apie visa tai rašė. Nusprendžiau patikrini šį jo prisipažinimą ir įsitikinau, kad Ciolkovskio giminėje beveik visi turėjo protinės veiklos sutrikimų.

Iš šešių jo vaikų du nusižudė. Vienas visą gyvenimą troško sau pradurti ausies būgnelį, kad taptų toks pat „genialus“ kaip jo tėvas.

Bet Ciolkovskis numatė reaktyvinio judėjimo principus, raketas...

– Raketos egzistavo dar XIII a. Ir, beje, ne sugalvotos, o tikros. Kietojo kuro, parakinės. Ciolkovskis pirmasis sugalvojo raketa nuskristi į kosmosą?

Tačiau juk dar 1648 m. tai padaryti pasiūlė fizikas ir rašytojas Cyrano de Bergeracas. Vėliau Jules Verne'as su ta pačia mintimi. Ciolkovskis nepasiūlė nieko naujo.

Bet tvirtinama, kad Ciolkovskis sugalvojo daugiapakopes raketas...

– Įžūlus ir ciniškas melas! Tokių raketų projektai buvo jau XVIII a. O pirmasis daugiapakopių raketų patentą 1914 m. gavo amerikietis Robertas Goddardas.

Kiek vėliau, 1923 m., išleidžiama vokiečių profesoriaus Hermanno Obertho knygą, kurioje mokslininkas aprašo dvipakopę raketą skrydžiams į kosmosą. Ir tik prabėgus ketveriems metams su savo idėja pagaliau prabyla Ciolkovskis.

Tad ar ką nors naujo moksle jis iš viso pasiekė?

– Taip. Pasiūlė vamzdį ant ratukų stumti nuo kalno. Ir tuomet, pasak Ciolkovskio, pro vamzdį besiveržianti oro srovė sukurs reaktyvinę trauką! Jis net nesuvokė raketinio variklio veikimo principų, tas kaimo fantazuotojas. Ar žinote, kad gimnazijoje Ciolkovskis tesimokė ketverius metus, o dvejus iš jų – toje pat klasėje?

Manau, vien tik Ciolkovskiu neapsiribojote?

– Ne. Po publikacijų apie Ciolkovskį prie manęs prieidavo bendradarbiai sakydami: „Žinok, kažkas su Lomonosovu ne taip ir su Popovu. Ir elektros lanką, atrodo, ne Petrovas išrado. Aš pradėjau tyrinėti, ir iš tiesų – nieko Lomonosovas neatrado.

O mus mokykloje mokė, kad Lomonosovas atrado masių tvermės dėsnį...

– Šį dėsnį atrado Antoine'is de Lavoisier. Visi Lomonosovo darbai iš chemijos ir fizikos – ne itin moksliškos fantazijos. Lomonosovas tiesiog buvo talentingas administratorius. Jis įkūrė universitetą, organizavo mokslines ekspedicijas.

Pats Lomonosovas nebuvo išsilavinusi asmenybė, neišmanė matematikos, gyvenimo pabaigoje nusigėrė, ateidavo į Mokslų akademiją ir keldavo ten girtus debatus. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus personažus. Pasirodo, iš tiesų radiją išrado ne Popovas.

Markonis?

– Jo išvis niekas neišrado, jei įsivaizduojame vieną vienintelį išradėją. Pirmąjį patentą signalų perdavimo įtaisui, kuris buvo paremtas Faradėjaus elektromagnetine indukcija, gavo Edissonas.

Jis sukūrė signalus priimantį ir perduodantį prietaisą, kuris veikė 200 metrų atstumu. Tačiau iš esmės elektromagnetines bangas atradęs Heinrichas Hertzas pirmasis rankose laikė tam tikru atstumu signalus perduodantį aparatą.

Po to anglas Crookesas ir serbas Tesla faktiškai vienu metu pareiškė, kad pasitelkus Hertzo bangas galima sukurti tolimojo ryšio prietaisus. Tesla išranda anteną, nubraižė radijo schemą. Viena, ko Tesla nesugebėjo padaryti, – surasti gero imtuvo, todėl naudojo vielinį žiedą.

Šią užduotį išsprendė anglas Brantley. Apie anglų bandymus sužinojo Popovas su Markoniu ir pradėjo juos kartoti didindami signalo galingumą. Klausimas: kam priklauso prioritetas išrandant radiją?

Rusas Petrovas jokio elektros lanko neatrado. Jį atrado britai. Tačiau Rusijoje atradimas buvo priskirtas Petrovui.

Kaipgi tai galėjo nutikti?

– Labai paprastai. Tiesioginiu Stalino nurodymu pradėta perrašinėti rusų ir sovietinio technikos mokslo istorija. Kai aš visa tai supratau ir pradėjau apie tai rašyti, Rusijos mokslų akademijoje tapau persona non grata.

Negi visa mūsų mokslo istorija falsifikuota?

– Dauguma. Išradimai, mokslas pas mus atėjo iš užsienio. Tik pagalvokite: per visą didžiulę Sovietų Sąjungą tik aštuoni Nobelio laureatai. Mažytėje Danijoje – 8, Šveicarijoje – 12, JAV – 154! O pas mus – aštuoni.

Galbūt mūsų vaikinų tyčia neįvertindavo?

– Priešingai. Nobelio komitetas ir užsienio mokslininkai labai užjautė mūsiškius. Jie puikiai suprato, kaip sunku dirbti totalitarinėje šalyje, todėl kartais suteikdavo premijų, kurios, mano galva, buvo ne visai pelnytos.

Vertė Vitalijus Michalovskis

Šaltinis


Komentarų: 3

S

o man nepatinka tokie pomirtiniai laiškai- straipsniai, nes tuoju laiku, kai T A I vyko, visi tupėjo ir tylėjo pilnomis kelnėmis...
B

Straipsnis nieko naujo nesakantis, tik primenantis ir dar sykį įrodantis, kad mūsų "didieji" kaimynai nesibodi pačių purviniausių būdų, siekdami patenkinti savo valstybinį-asmeninį tuščiagarbiškumą. Tauta, pusė tūkstančio metų lakusi degtinę negrįžtamai perforavo savo genus, atsakingus už materialųjį pradą. Liko tik dostojevskiai, puškinai, tolstojai. Bet vien knyga sotus nebūsi: ji neveža gatve, nešildo būsto, nevienija žmonių. Sakyčiau- skiria. Nes knygoje, kaip ir tapyboje, kiekvienas mato savo pasaulį savaip. O ar dažnas įleidžiame į savo pasaulį svečią? Ir tas perdėtas, įkyriai deklaruojamas ir peršamas visam pasauliui rusiškasis "dvasingumas" šiuo metu panašesnis į pamišusių sektantų siautulį, nei į kultūringą ir sugyvenančią tautą .

Nėra jokios "paslaptingos rusų sielos". Tai mitas, kaip ir daugybė pasakėlių apie vienintelę teisingiausią ir išmintingiausią rusų tautą.

 

Monika

Melagiai.. fui. Jie kazkokie nukrypusiai ambicingi. Bet pirmauja, ko gero, tik nusigerime. Idomus straipsnis. pagarba tam drasuoliui istorikui.

Komentuoti