20 momentų

"Oho, kiek pas jus žvaigždžių. Nemaniau, kad tiek jų būna. Ir tylos tokios negirdėjus. Tai va iš kur tu tokia"...

...Ir tarsi akmuo nukrito nerimas, kad į svečius primygtinai įsiprašiusi kitą pasaulį - bohemiškai menišką-laisvamanišką - atstovaujanti grupiokė nusivils mane auginusios aplinkos paprastumu...

O, pasirodo, tereikia tik tinkamu metu (kai jau pakankamai pritemę, gatvės žibintai jau išjungti, o kaimynų anūkams dar ne savaitgalis ir fejerverkams progos nėra) pas mane į svečius atvažiuot ir "šviesos užterštumo" kamuojamiems didmiesčių gyventojams pirmas įspūdis garantuotas (šią vasarą su dar vienu pirmą kartą besilankančiu patikrinau: "wow, kiek žvaigždžių")...

Gaila tik, kad žvaigždės ir tyla, t.y. bendravimo būdas, kai vienas apie kitą galim sužinot be žodžių - nefotogeniški reikalai... O vat toji vakar šiek tiek Akmenėlio ir Ritos pajudinta akcija "pasirodyk, kur gyveni" man pasirodė miela. Tokia miela, kad savo rytinį sekmadieninį pabėgimą prie šaltinėlio nutariau išskaidyti į, tarkim, dvidešimt vizualizuotų žingsnių ir pažiūrėti, kas gausis...

20 momentų, už ko šiandien kliuvo mintis ir žvilgsnis:

1. Seniai esu nužiūrėjusi apžvalgos aikštelę, kurioje turėtų puikiai matytis Nemuno vingiai, tik nesugalvodavau progos. O rytas, kai maniškiai palikti miegantys - visai nieko proga... Visgi rūkuotą rytą su vingiais yra problemų...

2. Kadangi iš aukštumos ne tik vingių, bet ir pačios upės pamatyt nepavyko, tenka leistis žemyn ir pabandyt apčiuopt...

3. Galima lengviau atsidusti - vienas krantas vis tik yra. Dėl antrojo kranto likimo - vis dar neaišku, vientisa pilkuma...

4. Kaip ir su vienu iš Vilkijos simboliu bei vasarine pramoga - keltu... Išvežtas jau žiemos sezonui ar laukia keleivių kitame krante? Jokio šanso įžiūrėt...

5. Nu ir tiek to. Mačiau, Monika klausė, kas kiek geria. Šiuo metu aš - labai daug. Ir kol kas tik vandenį. Gryną. Šaltą. Šaltinio. Kol skonio receptoriai vėl aptings ir tas vanduo nustos būti toks neįtikėtinai skanus. Tada vėl negersiu ir nereiks važinėt parsivežt. O kol tokie orai - tai smagu, kad reikia. Nes link šaltinio veda vienas gražiausių Lietuvos kelių. Ypač rudenį gražus. O pakely - lankytinas objektas. Irgi miela vieta pasivaikščioti. Tas baltas blynas tolumoje pakeliui į kalną - skardinis angelas. Ne toks ir taikus Angelas... Prieš keletą metų jis sukėlė karą tarp vietinės skautijos ir vietinės Bažnyčios...

6. Va kaip tik į šitą skautų aukurą vietinio klebono iniciatyva prieš vieną iš svarbių kasmetinių skautų renginių angelas ir buvo įmontuotas - kad "pagonybė būtų išrauta su šaknimis" ir "nevyktų stabmeldiškos ugnies garbinimo apeigos"... Kadangi dabar angelas ir aukuras - vienas nuo kito per pagarbų atstumą, turbūt viskas išsiaiškinta...

7. Ten, kur susibėga 9 ar 12 versmių... Tiesiog labai gera pabūti... Ir vanduo skanus...

8. Visgi įtartinus stebuklus reikia priderinti prie valdančiosios dvasinės ideologijos... Kaip ir piliakalnyje su skardiniu angelu... Šiuo atveju - pasakojimai apie Šiluvon ėjusią ir pailsėt sustojusią "Paną Mariją", dėl kurios toje vietoje ir atsirado gydantis šaltinėlis... Ir koplytėlė, kad būtų tikriau...

9. ...Prigrūsta plastmasinių gėlių ir negyvų paveikslų... Užjaučiu Dievą, kad jam visur tenka kęsti tonas kičo... Tarsi žmogus jaustų pareigą kiekvieną kiek gyvesnį reiškinį uždusinti savo beskonybės atributais...

10. Gražusis kelias ir atgal važiuojant vis dar rūke... O Vilkijos bažnyčios bokštai, paprastai kuo gražiausiai matomi iš tolo, net ir prie pat miestelio tik vos vos lenda... Visgi jau matosi saulės persilaužimas ir kad netrukus bus galima dar kartą patikrinti kitą Nemuno krantą...

11. Stabteliu greitosiomis praeiti taku, kuriuo dabar nelabai likę progos vaikščiot. Senoji pirtis/skalbykla (nežinau, kada ir kokia seka jos čia buvo, kiek prisimenu, tiek tas pastatas jau "buvusi pirtis/skalbykla")...

12. Už 20 m dešinėj - fantastiško žmogaus vadovaujamas fantastiškas muziejus. Bet šiandien jis man nepakeliui. Traukia kairėn, kur kažkada buvo turgelio vieta. Bet turgelio seniai nėra ir net nesugebu atrinkti, kurio namo kieme jis buvęs... Kažkada miesto centras buvo pakalnėje, o mano namai - ant kalno ir su draugėm eidavome pasižiūrėti naujienų žaislų parduotuvėje, o grįždamos būtinai susėsdavome prie turgaus staliukų suvalgyti nusipirktų sausainių ir išgerti "Buratino". Dabar centras ant kalno, o pakalnėje - nenaudojami buvę svarbūs pastatai... Šuniukas nejuda iš vietos net privažiavus mašinai. Ir kitai. Ir kai bandau pašaukti. Taip ir palieku vidury kelio...

13. Mano mėgstamiausia gatvelė. Kai norisi pajausti kuo intensyvesnį pasivaikščiojimo po gimtas vietas jausmą... Kad įvertinti jos statumą, nuotraukos neužtenka. Dėl tokios miestelio specifikos Vilkija lyginama su Provansu. Nesu buvus Prancūzijoj, negaliu iš patirties palygint, bet kalnuota vietovė man smagu...

14. Pakeliui į kalną - apsauga nuo gaisrų. Šv. Florijonas...

15. ...Žiūrintis į buvusią polikliniką... Ir į Dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklą... Šiluma dvelkia nuo Dalios vardo: dailės Mokytoja, uždegusi tiek širdžių skrydžiui ir labai anksti sudegusi pati...

16. Kalnas įveiktas...

17. Vėl į pakalnę, po taip sunkiai užkoptų kalnų - lengvai, bėgte. Reikia juk patikrint, ar atsirado kitas Nemuno krantas... Pasirodo kelto sezonas dar nepasibaigęs, tik jis ilgokai lūkuriuoja kitame krante...

18. Keltininkas - viena iš pernai parką papuošusių skulptūrų... Kiekviena iš jų šilta, nes šilti žmonės jas drožė... Savi...

19. Vėl ta pati apžvalgos aikštelė, kurioje prieš porą valandų Nemuno vingių nesimatė... Visgi per mano klasės langą daugiau tų vingių matydavosi...

20. Dešinėj - trys berželiai, kairėj - šermukšnis... Mamos parinktas medžių derinys... Kad piktos dvasios į kiemą neprasprūstų... O man tik dabar to derinio prasmė dingtelėjo...

Komentarų: 8

Monika

Įkvepia keliauti, pamatyti. 13 super. Dievinu tokias jaukias gatveles. Jos lyg su paslaptimi, istorija, lyg kalbėtų tik spėk klausytis. 

 

Si

Nuo dūšios nešant tai būtų koks nors savo gamybos dalykėlis, o ne plastmasinė gėlė, su kuria labai jau sunku matyt nešančiojo ryšį ir tai tikrai viską keistų.

Monika

Kad žmonių dūšios skiriasi. Turėjau klientę, kuri vestuvinei puokštei rinkosi dirbtinai dažytas gėles... ir dar ryškios violetinės spalvos.  Bet jai tai gražu... Mes visi tokie skirtingi. 

Si

Ne dūšios žmonių skiriasi, bet kiekvieno asmeninis santykis su savo dūšia, t.y. savęs paties pažinimas. Plastmasinės ar dirbtinai nudažytos gėlės savaime nėra nei gėris, nei blogis, netgi nebūtinai beskonybė - viskas priklauso nuo bendro konteksto, nuo žmogaus santykio su tom detalėm, nuo jo sumanymo suvokimo: ar jis taip darė tik pagal išoriškai matytą šabloną, asmeniškai per save neperleidęs viso to prasmės, ar, atvirkščiai, kiekvieną detalę rinkosi klausydamas savo širdies balso. Ir to nenuoširdumo nepaslėpsi, net jei vietoj pigių plastmasinių gėlių deimantai būtų išdėlioti...  

Komentuoti