Tinklaraštis

Tik rytoj

Tik rytoj .. dainavo Povilaitis. Taip ir mes - "tik rytoj", tik tada kai...Mes vis laukiame, planuojame, skaičiuojme, kuriame. Žmonės, laikas eina. Ne, jis neina. Jis bėga. Nuo mažens mes "planuojame" (tėvų lūpomis), štai baigsime mokslus, tada gausime darbą. Tada pakeliausim, pataupysim, o tada gal mylėsim, vaikus gimdysim. Paaugam.

kam pradėjau

remontuotis, kam...ir diedas burba...kam? ,0  jam ir taip gerai, o DIEVE, klaviatūra ir toji balta...nuo dulkių ,daužo, tranko, veda laidus, vis kitaip, naujai net elektros laidus perrtempė, žūsiu nuo nuovargio nors ne aš gi remontuojuos, o žmonės dirba, tiek ten ir dirba kai iš karto penkis objektus aptarnauja....Labai sunku buvo ryžis, o iki Velykų jei nespės ????

Atsargiai!

Lėtai kylu iš lovos. Ūžia, braška, čeža. Galvoje. Lyg būčiau gerokai užbaliavojus. Kaulelius skauda iki vieno...raumenis ir. Deja deja, nei švenčiau, nei dirbau. Nebesvarbu. Lėtai rėplioju, lėtai lipu. Žinau ko reikia, kad "atistočiau" ant kojų ir galėčiau dirbti... Einu link virtuvės. Įjungiu virdulį. Koks rytas be kavos. Joks. Ištraukiu pieną iš šaldytuvo. Siekiu spintelės rankenos. 

Kas kaltas?

Išardykite savo mobiliaką...Gaila? Ok, paimkite seną, kurio negaila. Išardykite. Sudėkite į dėžę. Kratykite. Galite į taktą, galite dainuodami. Galite tamsoje, o galite ir šviesoje. Kai atsibos, atidarykite. Na, gal susidėliojo telefonas? Ne? Hm, pagal tikimybių teoriją šansas yra. Mažas labai, bet yra. Taigi...Niekas taip savaime nesusidėlioja.

Puslapiai