Tinklaraštis

Kaimo svajokliai arba kodėl nėra rusiškų fizikinių dydžių pavadinimų.

Šiandien, jei vadovautis sovietiniu politiniu ar kitokiu kalendoriumi - Kosmonautikos diena.

Viskas lyg ir nieko, bet mano asmenines aistras pakurstė straipsnis Lrytas.lt.

Negerai darau, kad be leidimo kopijuoju. Bet tai - lankytojų patogumui.

Smerkti = teisti? Suprasti = pateisinti?

Neklysiu sakydma, kad visi šokiruoti piloto savižudžio elgesiu. Tai ir vėl dirva kapstytis po aktualią savižudybės temą: kas, kaip ir kodėl. Kodėl? Bent man atsakymas labai paprastai ateina - "paskutinis lašas". Visada jis būna. Ne visada reikšmingas, ne visada kažkoks labai baisus... Kaptelėjo paskutinis lašas į perpildytą taurę - išsitaškė... Aš jį suprantu.

Tik rytoj

Tik rytoj .. dainavo Povilaitis. Taip ir mes - "tik rytoj", tik tada kai...Mes vis laukiame, planuojame, skaičiuojme, kuriame. Žmonės, laikas eina. Ne, jis neina. Jis bėga. Nuo mažens mes "planuojame" (tėvų lūpomis), štai baigsime mokslus, tada gausime darbą. Tada pakeliausim, pataupysim, o tada gal mylėsim, vaikus gimdysim. Paaugam.

kam pradėjau

remontuotis, kam...ir diedas burba...kam? ,0  jam ir taip gerai, o DIEVE, klaviatūra ir toji balta...nuo dulkių ,daužo, tranko, veda laidus, vis kitaip, naujai net elektros laidus perrtempė, žūsiu nuo nuovargio nors ne aš gi remontuojuos, o žmonės dirba, tiek ten ir dirba kai iš karto penkis objektus aptarnauja....Labai sunku buvo ryžis, o iki Velykų jei nespės ????

Atsargiai!

Lėtai kylu iš lovos. Ūžia, braška, čeža. Galvoje. Lyg būčiau gerokai užbaliavojus. Kaulelius skauda iki vieno...raumenis ir. Deja deja, nei švenčiau, nei dirbau. Nebesvarbu. Lėtai rėplioju, lėtai lipu. Žinau ko reikia, kad "atistočiau" ant kojų ir galėčiau dirbti... Einu link virtuvės. Įjungiu virdulį. Koks rytas be kavos. Joks. Ištraukiu pieną iš šaldytuvo. Siekiu spintelės rankenos. 

Puslapiai