Tinklaraštis

Išvakarės

Vandens katilas bažnyčioje. Malkos ugniai užkurti. Katės sočios. Grindys švarios. Margučiai nemargi, bet cibulių lukštų nuovire pamirkyti. Orkaitės čia nėra, tad mėsos maximinės. Užtat krienai "naminiai". Žodžiu, švęsti pasirengta. Su prisikėlimu. Ir su pavasariu. Dieviškumo savyje neieškokim. Ieškokim žmoniškumo.
Žalia Rūta - kažkur vidury Lietuvos.

Jūra, katės...

Mes tie, kurie žydų žemėje per Šabą kiaulės kūną dešrų pavidalu ėdėm. Mes skūpūs keliautojai (vis dar krūpteliu prisiminusi mėsainį ir kavą už 25 eurus). Mes tie, kuriems jūra buvo šilta. Kuriems Negyvosios jūros vanduo... ne, čia kaip kam. Kam šypseną kėlė, kam graužė. Mes tie, kurie nebuvo piligrimai (Betliejuje nuolatinės Kalėdos, ant stačiatikių lampadų kalėdiniai stikliniai bumbulai).

Nemirtingumas: prakeiksmas ar amžina palaima

Tokia antraštė užkliuvo Delfyje. Pagalvojau "la fa"  - norėčiau. Tik įsivaizduokite, kiek visko spėčiau nuveikti. Ir nereikėtų graužtis dėl patinginiavimo, ligų, kad štai laikas eina, o aš nieko nenuveikiau. Spėčiau apkeliauti mūsų nuostabią planetą, pažiūrėčiau filmų, kiek knygų perskaityčiau!

Europa išdavė savo tapatybę

Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis mano, jog pabėgėlius iš tiesų tikslingiausia būtų vadinti "atbėgėliais", kurie ne tik nesistengia pritapti prie kitos kultūros, o atvirkščiai - primeta savąją. Dėl kokių priežasčių šie žmonės palieka savo tėvynę? Ar karas - tai tik priedanga, norint pasiekti turtingiausias Europos šalis?

Puslapiai