Išnuomotas gyvenimas

Kažkada buvo rodomas toks spektaklis,- "Mesje Amelkaras moka". 
Nepamenu, ar tai buvo Vilniaus, Kauno ar Panevėžio dramos teatro, bet ir nesvarbu, 
įdomesnė pati idėja. Ją ir norėtųsi paknebinėti. 
Kadangi nemanau, kad tai matė ar skaitė visi, trumpai perpasakosiu turinį.
Taigi, vaikšto sau mesje Amelkaras po Paryžių, ir pamato vieną pilietį, su susidomėjimu žiūrintį į 
Seną. Kelios mandagumo frazės, pokalbis apie orą, ir čia Amelkaras pasiūlo:
"Ko gero ponas neturite darbo? O aš kaip tik turiu dalykinį pasiūlymą. Alga 10.000 eurų į mėnesį. 
Jums teks dirbti mano draugu."
"Kuo?????"
"Draugu. Tai gana paprasta. Darbas prasidės vakarais. Jūs turėsite pas mane ateiti į svečius, pasakoti apie savo problemas, išklausyti mano bėdų. Kartais mes sužaisime šachmatais. Jūs žaidžiate šachmatais?"
"Labai prastai."
"Tai kaip tik labai gerai. Kas dar. Kartais mes mano namuose išgersiem vyno, pakalbėsime apie politiką, žodžiu, apie viską apie ką kalba draugai. Juk paprasta, jūs sutinkate?"
"Pasiūlymas tikrai neįprastas, bet ir įdomus. Žinote, aš ko gero sutiksiu"
Taip Amelkaras įsitaiso draugą. Bet šeimyninei laimei to maža. Ir čia jis sutinka bedarbę aktorę, praleisdamas mandagumo frazes išdėstysiu tik pasiūlymą:
"Taigi ponia, jums teks atlikti žmonos rolę, bet manau su jūsų aktoriniais sugebėjimais, tai vienas juokas.Ką gi turi daryti žmona? Pasitikti mane grįžtantį iš darbo, apkabinti ar kartais pabučiuoti, paklausti, kaip man šiandien sekėsi. Pasėdėti su manimi kol aš pavalgysiu. Pasakoti, kaip manęs pasiilgai kol aš dirbau, ir ką plepėjote susitikusios su draugėmis..."
"Bet aš padori moteris"
"Pone, jeigu aš užsigeisiu kažko daugiau, mes sutarsime ir tai bus apmokama papildomai. 
"Beje, tuo metu, kai aš būnu darbe, jūs galite veikti ką tik norite. Ir vis tik 10.000 eurų. Jūs sutinkate?"
"Na, kol neturiu jokių pasiūlymų filmuotis, kodėl nepabandžius?" 
Taip mūsų herojus nusisamdo žmoną. Pagal Amelkaro "gyvąjį scenarijų" jie jau susituokę 30 metų tad reikia dukros, ja tampa 20 laisvo elgesio mergina. Pateikiu tik elgesio instrukcijas:
"Taigi, ką turi daryti duktė? Pasėdėti su tėvu grįžtančiu iš darbo, jeigu jis geros nuotaikos, galima su juo pasiginčyti, jeigu prastos paprasčiausia paglostyti jam galvą. Žinoma, ji turi demonstruoti dukros meilę, tiek tėvui, tiek motinai, būti paklusni, nors kartais ir pradėti maištauti. Gana paprastas vaidmuo..."
Taigi, herojus įsitaiso žmoną, dukrą, draugą... Kol kas nesvarbu kas vyksta toliau. 
Man žymiai įdomiau ką apie šią situaciją mąsto "margučiai"? 
Iš dalies, situacija banali,- žmogus neturintis šeimos, draugo viską susikuria už pinigus. 
Tad, kaip manote:
1. Ar tokia šeima (draugą irgi priskirkime šeimai) turi nors mažiausias perspektyvas išlikti?
2. Kaip Jūs vertinate mesje Amelkarą? Kas jis - idiotas, filantropas, eksperimentatorius?
3. Ar visa tai ko prašo mūsų herojus tikrai įmanoma suvaidinti? Beje, suvaidinti taip, 
kad tuo patikėtų pats režisierius (juk tokia ir yra Amelkoro užmačia)?
Pradžiai tiek. Svarbios Jūsų nuomonės.

Komentarų: 33

Monika

Suintrigavo. Tuoj..pasidarau kavos ir kaip per literatūros pamokas, atsakau į klausimus.
1. Taip. Jei paklaustum kodėl, todėl, kad juos sieja bendri tikslai.
2. Anaiptol ne idijotas. Jis arba kaip vaikas, kuris už pinigus prisiperka žaislų, nors jam jų jau apsčiai arba jam įdomu kaip bus, kiek žmogus gali save parduoti ir t.t.
3. Įmanoma. Bet tam reikia sąlygų, tam tikrų veiksnių. Vaidyba į natūralų elgesį gali pavirsti.O jei sandėris bus nutrauktas. Gresia nemaloniais jausmais. Čia įdomu. Čia labai daug variantų. 

Ačiū tau, sugebėjai atitraukti nuo darbų! 

Valkata

1. Čia diskutuotina. Įsivaizduok, aktorių (vadinkim juos taip) tikslas gauti pinigus. Gerbiamo Amilkaro tikslas gauti šeimą. Tikslai tikrai nevienodi.

2. Vėliau išaiškėja vienas faktas,- Amilkarą paliko žmona, išsivesdama ir dukrą, ir išėjo su jo geriausiu draugu. Ir jis šitą viską atkuria. Žinoma, čia mano nedasakymas, bet sutikite sunku trumpai atpasakoti trijų veiksmų dramą.

Žinai, aš taip nedaryčiau. Man tai sukeltų perdaug skausmo. Kad jis ne idijotas (ar reik rašyti idiotas, nežinau), sutinku, bet truputį kita argumentacija, bent mano.

3. Va čia mane sužavėjai. Čia tikrai, be jokios ironijos. Tu - gili. Pamąstykime, kaip geras aktorius atlieka rolę. jis ta role GYVENA, ir palaipsniui dingsta riba, tarp vaidybos ir tikrovės. Bet... Amilkoras buvo gudrus (vėl mano nedasakymas), taigi, kontrakte buvo sąlyga,- "jeigu aktorius pradeda jausti tikrus jausmus, kontraktas nutraukiamas". Kaip dabar?

P.S. Vien dėl Tavo trečio punkto buvo verta grįžti į Margutį, o kiek dar bus įdomių pasisakymų iš visų dalyvių.

P.P.S. Kai tema išseks papasakosiu pabaigą, jeigu kam bus įdomu. Kol kas nenoriu gadinti pamąstymo reikalaujančios temos.

Monika

Tas pirmas klausimas. Čia prieštaringa. Jei nori šeimos, negali samdyti aktorių. Juk tai nenatūralu, vadinasi ir šeima netikra. Vėlgi...jei aktorius pradeda jausti jausmus, kontraktas nutraukiamas. Vadinasi, tikra šeima nėra tikslas. Tai gryniausia provokacija, žaidimas. Jei nukrypstant, o kas yra šeima? Aš imu apibendrintai...Lietuvoje  šeimų nedaug. Savo aplinkoje matau tik vieną šeimą. Kad yra santuoka, vaikai, tai dar nereiškia šeimos. Bet čia atskira tema. 
 

Monika

Ne. Nesmerkiu. Bet samdant žmones suvaidinti šeimą, nesvarbu mėnuo ar metai, tikro pojūčio nebus. O ir apsidraudžia jis nuo tikro pajutimo kontrakto nutraukimu aktoriui įsijautus...Jei jis nori pajausti, reikia kad ir elementarią ubagėlę namo parsivesti ir mylėti... ir ne už pinigus ir be jokiu sąlygų. Jis nori gauti tai, kas neįmanoma...

Do

kaip apmaudu,žmona vaidinti per sena,dukrą-irgi,o sodybą renovuočiau per metus laiko su tokia alga

tai buvo pirmoji mano mintis skaitant tekstą

Valkata

Monikai. Pabandykime suprasti mesje Amelkarą.

Dėl gyvenimo sukrėtimų, jis tapo ciniku. Jis netiki nesavanaudiška meile, netiki idealiai šeima ir draugyste. Jo nuomone tuo paprasčiausia negali būti. O jeigu tai ir įvyksta, tai tik akimirksniui, po ko viskas dingsta, tad reikia nutraukti kontraktą.

Iš kitos pusės jis tiki profesionalumu. Amelkaras tiki, kad meilė, šeima, draugystė gali būti idealiai suvaidinti. Suvaidinti taip, kad žiūrovas patikėtų.

Bet ČIA jis klysta. Kad suvaidinti meilę, reikia ją pajusti. Kitaip nebus profesionalumo, beliks neprofesionali vaidyba,- surogatas. 

Taip, Monika, sutinku. Jis iškėlė neįvykdomą užduotį. Vėliau, kai kur atsisakoma kontrakto sąlygų (ko gero Amelkaras vis tik supranta savo klaidą). Tad, kaip Tavo nuomone, viskas baigiasi?

Monika

Juk rašei, kad jo "žmona" išeina su jo "draugu". Gali būti, kad tas cinikas jai išėjus jos ilgėsis, gal net pajaus, kad myli? Tai būtų kulminacija.

Valkata

Oi, ne, ne. Jo TIKROJI žmona, čia dar realiame gyvenime, prieš spektaklį, išeina su jo draugu. Ir tik po to jis kuria tą "teatrinį" gyvenimą.

Monika

Kaip ten bebūtų. Manau teks jam stot akistaton su meile.
Jei santuokos tvirtumas piniguose, esu nukrypimas nuo normos. Turėjai šopingus, vakarienes kavinėse keliones. Paskutinius metus gėles kas kelias dienas, dovanėles... Bet reikėjo ne to. Iširo. Išėjau. Dabar turiu... viską ko man reikia. Ir laiko mus ne pinigai.

Valkata

Teks. Bet kaip tai pasibaigs? Mes jau šiek tiek pažįstame Amelkarą, bandykime spėti.

Minutei įsivaizduok save mesje vietoje. Tu "susiperki" tokią trupę. Ir čia "vyras" (aktorius) prisipažįsta, kad tikrai myli Tave. Ar neapimtų abejonės, kad tai puikiai atliekama rolė? Nepamirškime, "žmona" vienintelė tikrai profesionali aktorė visoje šioje kompanijoje...

Žalia rūta

Mesjė mėgino sukurti sau gyvenimą, kurį gyvena daugybė žmonių. O, tik nereikia kalbų apie meilę. Tvirčiausios santuokos būna sudarytos dėl turto. Statistka, skaičiai. Be to, meilė yra neapibrėžta ir neįsprausta į formules. Gyvena, vaidina, jiems gerai. Viskas gerai.

Jei spektaklyje buvo kitaip - tai juk autoriaus versija. Viena galimų gyvenimo versijų.

Valkata

Taip, Rūta, beje, Tu beveik atkartoji vieno spektaklio veikėjo žodžius. Jeigu teisingai supratau, Tu pritari Amelkarui?

Žalia rūta

Jis kuria savo pasaulį. Savo aplinką. Kodėl ne. Tik ar aktorius pasirinko vykusius? Juk ir teatre, kai žiūrime vaidinimą, matome skirtingą vaidybą. O, tas genialiai įkūnijo peronažą, o tas šįvakar buvo silpnas.
 

Valkata

Aktoriai įsijautė į rolę.

Tačiau aktorius vis tik yra aktorius, ir net labiausia įsijautęs aktorius, kartais prisimena, kad tai tik spektaklis. Žinoma, po truputį viskas susipina, ir atskirti realybę nuo vaidinimo darosi vis sunkiau. Tarkim, "žmonos" atvyksta aplankyti mam. Ji tampa uošve. Žinoma, moterėlė kiek įsižeidžia, kad 30 metų jos duktė ištekėjus, o ji, motina, nieko nežino. Ji ir išvyksta nesupratus, vaidinimo esmės.

Do

taip,labai svarbu pasirinkti tinkamus aktorius

savo gyvenimų teatruose mes turime teisę rinktis viską,esame laisvi pasirinkimuose,bet laisvę lydi toks apsurdas kaip klaidingas pasirinkimas

taigi,pašnekovai,draugai,netgi šeimos planavimas-visa tai pasirinkimai

gyvenimas primeta klasiokus,grupiokus,kaimynus,bendradarbius,bet patys renkamės-kontaktuojam ar apsiribojam |laba diena-viso gero|

o renkamės pagal save arba kaip mėgsta sakyti populistai-pagal savo sugedimo laipsnį

gyvenimas ir yra teatras

Valkata

Doriuk, smagu Tave skaityti.

Tačiau, atkreipk dėmesį. Visiškos pasirinkimo laisvės mes irgi neturime. Pradžioje mes mokomės mokykloje, tad draugai "ateina" iš mokyklos. Mes turime rinktis juos arba... neturėsime jokių. Vėliau tas pats, universitetas, darbas, mes visur esame riboti tam tikros aplinkos. Amelkoras ČIA laisvę turėjo didesnę.

Žmona, vyras... Obrazdėliu paimsiu save. Ir dabar bendrauju su puikia moterimi, deja, mes tik susirašinėjame (matėmės, žinoma, bet tai senokai). Lyg ir viskas tinka, charakteriai, pažiūros, pomėgiai. Bet mus skiria tūkstančiai kilometrų. Tarkim dabar, kai nežinau ką ryt rūkysiu ir ar rūkysiu, man tai neįveikiamas atstumas.

Taigi, ir vėl mūsų pasirinkimas ribojamas. Sakyčiau Amelkaras turėjo žymiai daugiau laisvės.

Do

mūsų laisvės taipogi priklausomos nuo ankstesnių pasirinkimų

beje,kalbėjau apie brandaus žmogaus laisves,vaikas ar jaunuolis tikrai apribotas

Žalia rūta

Brandaus žmogaus laisvės taipogi yra riotos. Net sekso partnerio pasirinkimą lemia išvizda, turtinė padėtis, chemija, amžius ir pan. O jau socialinius ryšius juo labiau.

Do

laughtad rinkimės pagal savo galimybes duotuoju momentu

o tai įmatoma

pirmiausia tikslas-tada krįptingas judėjimas link įgyvendinimo

nepamirškime po tikslo pasiekimo tuoj pat išsikelti sau kitą tikslą,tik dar didesnį

ir taip iki smerties sau bevaidiname

Valkata

Čia nesutiksiu, Doriuk. Siekime geriausio, ir rinkimės geriausią. Kitaip gyvenime gali būti labai labai skaudu. Tik dar viena smulkmena, nuo ko reiktų pradėti,- pirmiausia išmokime atskirti geriausią. Geriausią mums, nežiūrint aplinkos, visuomenės nuomonės. 
 

Do

apie tai rašiau,orvel

pasirinkimuose tyko apsurdiškos klaidos

dar ir šiandien nesu visiškai tikra savo pasirinkimu išvykti į užsienį

juk pasekmės ateina vėliau,argi ne

Valkata

Pasakoju pabaigą. Manau tema išsisėmė.

"Draugas" tampa garsiu dailininku, jis ir anksčiau tapydavo, tik neturėjo laiko, o dabar jam atsirado beveik laisvos dienos. Jis išvyksta į lotynų ameriką, bet pažada rašyti laiškus Amelkarui. "Dukra" susiranda draugą, draugas priimamas į šeimą, labai susidraugauja su Amelkaru, juos sieja bendras hobi,- meilė galingiems motociklams.

"Žmona". Kaip paaiškėja gana turtinga moteriškė, ir jie tie 10.000 ne esminiai pinigai, "spektaklyje" ji dalyvauja nes jai įdomu, neįprasta, o paskui atsiranda kažkas daugiau. O gal ji galvoja kad atsiranda...

Taip praeina mėnuo, numatytas kontrakte.

Amelkaras... Paaiškėja, kad pinigus, kuriuos jis mokėjo "aktoriams", jis "pasisavinęs" iš firmos kasos. Toje firmoje jis dirba buhalteriu, ir kaip teigia jis pats, niekas nieko nebūtų pastebėję. Tačiau jis pats anonimiškai paskambina ir praneša apie savo vagystę. Tai sužino "žmona" ir "dukra"... "Žmona" pasiruošusiu grąžinti firmai pinigus, bet Amelkaras atsisako, netikėdamas, manydamas kad tai paskutinis spektaklio veiksmas... Įsižeidusi "žmona" išeina. Amelkaras lieka vienas, tuščiuose namuose. Jis įsitraukia pistoletą... nuaidi šūvis.

Tuo metu, kažkur Senos pakrantėje, "dukra" su savo išrinktuoju tariasi, kaip išgelbėti Amelkarą iš susidariusios situacijos (apie lemtingą šūvį jie nežino). Ir čia vaikinas taria,- "O juk jis nebus nubaustas labai griežtai. Atsisės kokiems trims metams, o mes nešiosim obuolius ir apelsinus į kalėjimą. Juk mes šeima. O kai jis išeis, vėl būsim TIKRA šeima".

Uždanga.

Valkata

Galiu atsiųsti scenarijų, bet ruskai (uždrausta kalba LR).

O šiaip norėčiau, kad atkreiptumėte dėmesį į vieną mintį, kuri mane labai paveikė, bet manau, ji teisinga. Ai, bendrai pažaiskim, aš pateiksiu minties pradžią, o Jūs žinodami siužetą ją pratęsite. Taigi,-

"Už pinigus galime nusipirkti net jausmus, bet..."

Pažaiskime, atspėkite mintį. Smile

Monika

...ne šeimą"?
Ne, rusiškai nenoriu. Kančia skaityti. Akis iki tiek atpratus..

Valkata

Jūsų atsakymai irgi priimtini. Ir irgi teisingi. Tiesa nėra viena.

Tačiau aš galvoju truputį kitaip. Įsivaizduokite Jūs "nusiperkate" vyrą, praeina kažkiek laiko, ir jis pradeda jums prisiekinėti, kad Jus tikrai myli. Jūs patikėsite?

Taigi, mano mintis skambėtų taip:

Už pinigus mes galime nusipirkti net ir jausmus, tačiau ar patys įstengsime patikėti, kad tie pirkti jausmai gali virsti tikrais?

Amelkaras nepatikėjo ir nusišovė...

Monika

Jis buhalteris. Jie tiki skaičiais. Jis vyras. Vyrai tiki kitaip. Aš patikėčiau, kad galima pamilti. Gal tai naivumas? Bet jausmai toks dalykas..neužsakysi. Arba yra arba ne. 

Komentuoti